Rima Karalienė

Autorė/Author



Apie Mane

About me


Gimiau irkluotojų giminėje tuo metu, kai mano Tėvelis Tokijo olimpinėse žaidynėse ruošėsi pirmajam startui. 

Esu irkluotoja, irkluotojų dukra, irkluotojo žmona ir irkluotojų mama. Irklavimas tapo mano gyvenimo būdu, o irklavimo istorijos tyrinėjimas - didžiausia aistra.

Pirmoji mano knyga – tai viena tikra irkluotojų istorija, kuri turėjo būti papasakota, kad okupuotos Lietuvos irkluotojų dvasia įkvėptų dvidešimt pirmojo amžiaus jaunimą branginti laisvę ir Tėvynę.

Savo irklavimo "karjerą" pradėjau būdama trylikos. Po ketverių metų tapau SSSR sporto meistre, dar po metų - SSSR suaugusiųjų čempionato prizininke. Toliau eiti buvo sudėtinga dėl SSSR sporto politikos ir ryškios Pabaltijo irkluotojų diskriminacijos.

Azartu ir noru kovoti nepasižymėjau, bet treniruotėse stengdavausi palikti visą save. Labiausiai patiko irkluotojų kasdiena - alinančios treniruotės, nuolatinis buvimas gamtoje, stovyklos, kelionės, tradicijos, bendraminčiai.

Niekada nelaikiau irklavimo nemoterišku sportu. Didžiavausi savo ūgiu, sportiniais bateliais, nuospaudomis ant delnų ir krepšyje barškančiais atsuktuvais, replėmis ir raktais. O per kūno kultūros pamokas pasistengdavau padaryti mažiau atsispaudimų, nei galiu, kad neįžeisčiau klasės vaikinų.


Visuomet jaučiau savo tėvelių irklo draugų, tapusių treneriais, palaikymą ir paramą. Iki dabar tie puikūs žmonės - mano ypatingi draugai, įkvepiantys, nuoširdžiai palaikantys, padedantys man išrišti istorijos mazgus, nusikelti į tuos laikus, kai manęs dar nebuvo net planuose.


Irklavimas į mano gyvenimą atėjo tik gimus ir lydi kiekvieną dieną. Norėdama kuo daugiau laiko skirti savo pomėgiui, išvykau iš gimtojo Vilniaus į savo jaunystės Trakus ir samdomą darbą iškeičiau į verslą - privatų irklavimo klubą ir Irklavimo muziejų. 

 



I was born to a family of rowers when my Father was preparing for his first race at the Tokyo Olympics.

I am a rower, the rowers’ daughter, a rower's wife, and the mother of three rowers. Rowing became my way of life, and researching stories in rowing has become my greatest passion.

My first book is a real rowing story that had to be told so that the spirit of those rowers who rowed for an occupied Lithuania could inspire youth in the twenty-first century to value freedom and their Motherland.

I began my rowing “career” when I was thirteen. Four years later, I became a USSR Master of Sports, and a year later, I also became a USSR senior championship prize-winner. Further progress was difficult due to USSR sports policies and clear discrimination against Baltic rowers.

I wasn't known for my athletic fury, but I tried to leave everything out on the water during practices. I loved the everyday routines of rowers the most – the exhausting practices, the rush of the water below the gliding boat, the trail of puddles left by my oars, the constant time spent outdoors, the camps, the trips, the traditions, and the colleagues.

I never considered rowing to be a sport unsuitable for women. I was proud of my height, my athletic shoes, the calluses on my hands, and the wrenches and pliers rattling about in my purse. During physical education classes, I tried to do less push-ups than I knew I could so I wouldn't hurt the feelings of the boys in the class.

I've always enjoyed the support and blessing of my parents' rowing crewmates, who have gone on to become coaches. To this day, these wonderful people are very special friends of mine. They inspire me, honestly support me, and help me disentangle the knots of history and travel back to a time when there wasn't yet even a thought of my existence.

Rowing came into my life the day I was born and has been by my side every day since. In the interest of spending as much time as possible with this passion of mine, I left my native Vilnius for the Trakai of my childhood and exchanged my regular job for a business – a private rowing club and a rowing museum.